Sigita Kvedarauskienė ilgą laiką dirbo konditere, vėliau įkūrė įmonę, tiekiančią maitinimą mokykloms, galiausiai mažame miestelyje atidariusi koldūninę, tikina, kad tai – buvo „neišpasakyta svajonė – aš net žinojau, kokia bus mano virtinių tešla“. Moteris pasakoja, kad visuomet svajojo įkurti koldūninę Joniškėlyje, mat jis labai brangus širdžiai – Sigita čia gimė ir augo. Nors nuo svajonės gimimo iki jos išsipildymo praėjo penkiolika metų, Sigita teigia, jog vos tik ji nusprendė, kad pats laikas pradėti veikti, aplinkybės tarsi pačios susiklostė palankiai. Išperkamąja nuoma įsigijusi pastatą gimtajame Joniškėlyje, jį per 5 mėn. atnaujino, dalyje pastato įrengė 20 miegamų vietų, nes miestelyje nebuvo nakvynę teikiančios įmonės ir pradėjo verslą. Paklausta, kaip pasirinko koldūnus, moteris atvirauja nuo pat vaikystės mėgusi virtinius, o patys skaniausi jai – „plaučėti“ virtiniai, kuriuos jos mama virdavo papjovus kiaulę. Dabar koldūninėje siūloma paragauti dvidešimties skirtingų rūšių koldūnų: meniu yra 10 skirtingų rūšių koldūnų, be to, visi meniu esantys koldūnai gali būti gruzdinami (kad būtų puikaus traškumo, virtiniai iš pradžių apverdami ir tik po to gruzdinami). Per savaitę pagaminama apie 150 kg koldūnų.
Sigita pasakoja, kad nuo pat vaikystės ją lydėjo mamos palaikymas ir meilė, ji išmokiusi ir gaminti. Jei nepasisekdavo, mama nuolat drąsindavusi: „bandyk, bandyk dar kartą“. Išpuoselėtoje sodyboje veši ir Sigitos tėveliams pasodinti medeliai. Moteris tikina, kad tiesiog pajuto, jog turi juos pasodinti. Daug dalykų Sigutė gyvenime daro pasikliaudama nuojauta: „svarbu svajoti ir planas pats išsirutulios“, – tikina verslininkė. Koldūninės atidarymo labai laukė ir tuo džiaugėsi vietos bendruomenė: klebonas pašventino patalpas, padovanojo kryželį, kuris dabar kabo koldūninės virtuvėje. Prie pokalbio prisijungęs Sigitos vyras tikina, „mano žmona iš tų, kurie nieko nebijo. Ji man ir pasenti neduoda. Ji mokyti moka, bet vadovauti – nelabai – ji per gera“. Moteris šypsosi ir patikina, jog visuomet stengiasi ne tik dėl savo šeimos, verslo, bet ir dėl kitų žmonių: „tiesiog per laiką prie jų prisirišu ir jie tampa artimi kaip šeimos nariai“. Sigita buvo išrinkta laimėtoja „Matų deimančiuko“ (Pasvalio raj.) bei „Metų perlo“ (Joniškėlio bendruomenėje) nominacijose.
Paklausta, kas įkvepia judėti pirmyn, Sigita tikina, jog svarbiausia – šeima ir meilė šeimai. „Gera jaustis reikalingai kitiems, gauni padėką ir, rodos, sparnai išauga” – šiltai dalinasi mintimis moteris. “Aš neturiu pavydo – galiu padėti, konsultuoti, svarbu, kad žmogus norėtų žinoti” – pasakoja verslininkė. Tiesa, čia pat priduria: “Jei žmogus nepriima pagalbos, jis nesulauks sėkmės. Kartais žmonės nežino, bet labai savimi pasitiki. Jei žinai, kad nežinai, reikia prašyti, kad pamokytų”.
Kvedarauskų sodyboje įrengtas parkelis su mąstančiu angelu – jį padovanojo šeima, per gaisrą netekusi namų ir 2 mėnesius gyvenusi koldūninės savininkų sodyboje. „Tas angelas man primena, kad visada yra žmonių, kuriems blogiau, nei man. Tiesiog pasėdžiu prie jo, pamąstau ir toliau einu dirbti. O kai dirbi, ir laikas kitaip teka“.
Dėkojame už pokalbį!